SISTEMINĖ ŠEIMŲ IR PORŲ PSICHOTERAPIJA
Sisteminė terapinė mokykla atsirado šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV, kai psichologai pirmą kartą sutelkė savo dėmesį į šeimą, ieškodami atsakymų į klausimus, kurių iki tol psichologija neaprėpė. Nuo tada į šeimą pradėta žvelgti kaip į visumą, kaip į organizmą, veikiantį savais principais ir būdais.
Sisteminėje terapijoje atsispindi daugelio kitų teorinių mokyklų – psichoanalitinės, egzistencinės, transgeneracinės – principai, o visus juos vienija esminė nuostata, kad žmogus yra sistemos, kurioje jis gyvena, dalis. Tai reiškia, kad pokyčiai vienoje sistemos dalyje neišvengiamai atsispindi kitose jos dalyse, o šeima yra gyvas organizmas, kurio visuma yra daugiau nei jos atskirų dalių suma.
Iki tol psichologijoje vyravo priežastinis reiškinių aiškinimo būdas, kuriuo remiantis manyta, kad žmogaus problemos pirmiausiai kyla dėl jo vidinių prieštaravimų. Šeimos psichoterapija pateikė naują požiūrį – žmogaus problemas galima suprasti geriau, gilinantis į jo aplinką ir tarpusavio santykius.
Kaip šeima palaiko problemą? Koks yra šeimos vystymasis? Kas skiria darnias ir nedarnias šeimas? Kaip galima keisti šeimos raidą teigiama kryptimi? Kodėl šeimoje kartais priešinamasi akivaizdžiai teigiamoms permainoms? Psichoterapijoje ieškoma atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų.
Konsultavimo metu gilinamasi į šeimos narių santykius, padedant keisti sutrikusius bendravimo būdus ir kurti naujus, veikiančius geriau. Vienas iš sisteminio mąstymo kūrėjų psichologijoje Heinzas Von Foersteris teigė: „Visada veik taip, kad atsivertų dar daugiau naujų, platesnių bendravimo ir sprendimo galimybių“. Šis kelias verčia nuolat kelti diskusijas su tuo, kas jau pažinta, bei siūlyti iki tol neapgalvotas temas.
Šeimos psichoterapija visada rekomenduojama, kai tampa akivaizdu, kad šeimos veikimas yra sutrikęs bei matoma, kad to priežastis yra susijusi su kurio nors šeimos nario problemomis.
Sprendžiant jas, dėmesio centre dažnai atsiduria bendravimas šeimoje – svarbūs ne tik žodžiai, bet ir kūno kalba, tonas, pauzės ar nutylėjimai. Konsultavimo metu atsiskleidžia ir šeimos ribų – emocinių barjerų – paveikslas. Dirbama ties hierarchijos ir struktūros šeimoje aspektais – neretai išryškėja susiformavę didesni ar mažesni aljansai, įsiterpiantys tarp atskirų šeimos narių ir trukdantys tiesioginiam bendravimui. Kalbamasi apie iš kartos į kartą perduodamus nusistovėjusius elgesio modelius, ritualus arba mitus. Aptariamos šeimos istorijos, pasakojimai, atsidengia įsigalėjusios nuostatos, scenarijai, prieraišumo ar atskirties priežastys.
Sisteminė terapija yra nuolat besivystantis ir atsinaujinantis metodas, leidžiantis kartu su psichologu spręsti šeimai aktualius rūpesčius, ieškoti stiprybės, išteklių ir naujų galimybių.